Baltoji iltis

Tai istorija apie žmogaus ir pusiau laukinio keturkojo draugystę. Ji nutiko rūsčiuoju Aukso karštinės laikotarpiu nepaprasto grožio kalnuose.

„Vilkiukas niekad nebuvo matęs žmogaus, tačiau instinktu jautė jo galią. Kažkokiu nesuvokiamu būdu žmoguje jis atpažino gyvybę, kuri išsikovojo pranašumą prieš kitus Tyrų gyventojus.

Ne vien savo, bet ir visų savo protėvių akimis žiūrėjo dabar vilkiukas į žmogų, – akimis, kurios kadaise sukinėjosi tamsoje apie daugybę žiemos stovyklų laužų, kurios spoksojo iš tolo arba iš tankumynų gelmės į tą keistą dvikojį gyvį, kuris buvo visų gyvųjų daiktų viešpats.“ (ištrauka iš knygos)