Rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės ketvirtoji knyga „Lubinas ir seradėlė“ pasirodo praėjus aštuoneriems metams po paskutiniosios šios autorės grožinės knygos „Bedalis ir labdarys“. Naujojoje knygoje, pasitelkdama prasmės-beprasmybės-citatos-banalybės tarpusavio priklausomybę, Pukytė toliau tyrinėja sau artimas nesusikalbėjimo, žmogaus padėties absurdiškumo, kalbos ir civilizacijos byrėjimo, laisvės ir jos nebuvimo temas. Dialogų, pjesių ir eksperimentinių eilėraščių – „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“ (Laima Kreivytė) – forma rašytoja atskleidžia žmonių tarpusavio santykius ir moters (ypač moters kūrėjos) situaciją, apsuptus išankstinių nusistatymų, klišių ir stereotipų, mikro ir makro negandų, asmeninės ir globalios istorijos vingių. Svarbus šios knygos bruožas – inter- ir meta- tekstualumas; joje naudojami ir perdirbami įvairūs jau egzistuojantys tekstai ir naratyvai.