Mano Paryžius. Slampinėtojo eskizai

Leidinyje publikuojamas šviesios atminties Leonido Donskio tekstas, kuriame filosofas pažymi, kad „Toks kino menininkas, kaip Juozas Budraitis, tiesiog negalėjo nepajusti, kad Paryžius yra amžinojo kino erdvė. Skirtingai nuo to kino, kur jam tenka dalyvauti svetimoje ir režisieriaus kuriamoje vaizdų, vizijų, sapnų ir svajonių erdvėje, savąjį egzistencinį kiną Budraitis sukūrė pats. Kiti žmonės, net ir paryžiečiai, niekada to nebūtų pamatę ir pajutę. Tam reikia būti vienišiumi svetimame mieste, kinematografininku, fotografu, slampinėtoju, klaidžiotoju ir... Ir dar reikia labai ilgėtis kažko, iš ko gimsta kinas ir fotomenas. Be to ilgesio nebūtų nei kasdienybės akimirkas ir daiktus fiksuojančio fotografo žvilgsnio, nei kinematografo. Šio ilgesio persunktas ir Juozo Budraičio tikrovės matymas“.