Manona Lesko

Antuanas Fransua Prevo, vėliau vadinamas Prevo D,Ekzil (ištrėmimų Prevo), gimė 1697 m. Prancūzijoje. Jis, jėzuitų auklėtinis, buvo skirtas bažnyčios tarnybai. Tačiau pasidavęs savo karštam ir impulsyviam temperamentui, dvidešimt metų amžiaus jaunuolis meilės nuotykių sūkury meta vienuolyną ir stoja į armiją. Po kiek laiko iš armijos grįžta vėl į vienuolyną.
Po 1720 m. Prevo ilgėliau apsistoja pas benediktinus, kurie paveda jam pamokslus sakyti, šį tą mokyklose dėstyti, mokslo darbą dirbti įvairiuose savo vienuolyno skyriuose. Tačiau vienuolyno reglamentas jį slegia, jis rašo slapčiomis "Kilmingo žmogaus memuarus" ir taip pat slapčiomis pereina į protestantus. Kaip toks gauna naujų bendraminčių rekomendacijos laišką Kenterberio arkivyskupui ir išvažiuoja į Angliją, bet nerami dvasia neleidžia jam ilgiau ištverti vienoje vietoje. 1729 m. mes jį matome jau Olandijoje, ten jis išleidžia (1731) "Kilmingo žmogaus memuarų" tęsinį. Iš Olandijos pasiduoda vėl į Angliją, ten išleidžia "Anglų filosofą, arba Klivlendo memuarus" (1732) ir pradeda leisti laikraštį "Už ir prieš" (1733).
1734 m. grįžta į Prancūziją. Susitaiko su bažnyčia. Gyvena iš plunksnos, kuri jį nekaip maitina. Rašo labai daug ir net bendradarbiauja skandalingų naujienų laikraštpalaikyje, už ką vėl tremiamas iš Prancūzijos. Klajoja po Belgiją, Vokietiją, parašo kelis romanus, išverčia Ričardsono "Pamelą".
1743 m., gavęs leidimą grįžti į Prancūziją, Prevo apie dvidešimt metų gyvena jau kiek ramiau. Rašo beletristines ir moralines kompiliacijas, daug verčia iš anglų kalbos istorinių veikalų ir romanų (ypačiai Ričardsoną).
1754 m. gauna gerą beneficiją ir užsakymą parašyti princų Konde istoriją. Norėdamas būti arčiau Šantiji archyvų, Prevo apsigyvena Sen-Firmene, kur 1763 m. ir miršta.
1731 m. Amsterdame išėjo kaip VII "Kilmingo žmogaus memuarų" tomas "Ševalje de Grije ir Manonos Lesko istorija", kurią vėliau imta trumpai vadinti "Manona Lesko". Prancūzijoje tąja knyga susidomėta tik po dvejų metų, kai Ruane ji buvo antrąkart išleista. Kilo skandalas. Knygą uždraudė. Anot vieno to laiko Paryžiaus miestelėno, tokias knygas reikia deginti kartu su jų autoriais. "Tačiau prieš sudeginant, - priduria tas pats miestelėnas, - pravartu ją perskaityti.
Pradedant 1753 m., "Manona Lesko" kartotinai leidžiama atskirai nuo "Kilmingo žmogaus memuarų". Visi ją skaito. Poetai, dailininkai, muzikai randa joje sau įkvėpimo per visą XVIII ir XIX amžių.