Šimtas metų vienatvės

Kolumbietis Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Jis gimė 1928 m. kovo 6 d. Arakatakoje (Kolumbija), bananų eksporto uoste, Karibų jūros pakrantėje. Tėvas, telegrafistas, drauge su žmona persikėlė į kitą miestą, palikdamas mažąjį Gabrielį, vyriausiąjį iš šešiolikos vaikų, auklėti žmonos tėvams. Ypač didelės įtakos vaikui turėjo močiutė, aiškiaregė, ir senelis, pulkininkas, Nepriklausomybės karų veteranas. Tiek miestelis, kuriame prabėgo jo vaikystė, tiek senelių pasakojimai atsispindėjo vėlesnėje kūryboje. 1947 m. G. García Márquezas įstojo į Kolumbijos universiteto teisės fakultetą ir tais pačiais metais Bogotos laikraštyje El Espectador išspausdino pirmąjį apsakymą „Trečiasis atsižadėjimas“ (La tercera resignación). 1948 m. persikėlė į Kartacheną, dirbo laikraščio „El Heraldo“ reporteriu. 1954 m. grįžo į Bogotą ir laikraštyje „El Espectador“ sukėlė skandalą straipsniais apie kontrabandos gabenimą Kolumbijos karo laivais. Laikraštis buvo uždarytas, o G. García Márquezas išsiųstas į Europą kaip „El Espectador“ reporteris. Išdirbęs Europoje dvejus metus, G. García Márquezas įsidarbino Kubos spaudos agentūroje „La Prensa Latina“. 1961 m. jis persikėlė į Meksiką, kur rašė scenarijus, straipsnius, o laisvalaikiu – knygas. Tuo metu buvo išleisti jo kūriniai: „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba, 1961) ir „Didžiosios Mamos laidotuvės“ (Los funerales de la Mama Grande, 1962). Pasaulinį garsą rašytojas pelnė 1967 m., pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Tuo metu jis gana vargingai gyveno Meksikoje. G. García Márquezo paties žodžiais tariant, spaudė tokie nepritekliai, jog žmona Mercedes buvo priversta parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Romanas susilaukė neįtikėtino pasisekimo – buvo parduota 30 milijonų egzempliorių. Tai buvo „literatūrinis žemės drebėjimas“, naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas G. García Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių. 1982 m. G. García Márquezas grįžo į Kolumbiją, kur gyvena iki šiol. 1967 m. gimė nauja literatūros kryptis – Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, regimąją tikrovę laike ir erdvėje sulyginantis su visuotinio mito kategorija, kai Kolumbijos rašytojo Gabriel Garcia Marquez romanas „Šimtas metų vienatvės“ milijoniniais tiražais užtvindė pasaulį. „Šimtas metų vienatvės“ – mitinio Makondo įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija. Kitaip sakant, civilizacijos istorija. Makondas, įkurtas tarp neįžengiamų girių Pietų Amerikos platybėse, iš pradžių gyvena savo mamiškąjį laikotarpį semdamasis išminties iš čigonų. Paskui scenoje pasirodo Istorija: prasideda begaliniai karai, revoliucijos ir sukilimai, pasibaigiantys Lotynų Amerikos simbolio pulkininko Aurelijano Buendijos, nesuradusio laimės nei meilėje, nei šlovėje vienatvė. Pagaliau, drauge su bananų kompanija atėjus Civilizacijai, Makondą ir Buendijų giminę ištinka katastrofa – miestas uragano nušluojamas nuo žemės paviršiaus, o paskutinieji Buendijų palikuonys žūva susitepę kraujomaiša. Taip išsipildo Nostradamo pranašystė.