Davidas myli Mari. Tačiau ši nesidomi aplink ją besisukiojančiu jaunu padavėju. Kartą įsigyto senovinio naktinio stalelio stalčiuje vaikinas randa seną rankraštį. Tai ketvirtąjį dešimtmetį rašyta didelės ir tyros meilės istorija. Mari domisi literatūra, tad nuskenuotą rankraštį jis duoda paskaityti merginai, tikėdamasis sulaukti jos dėmesio. Sužavėta Mari mano, kad romaną parašė Davidas, ir be jo žinios rankraštį perduoda vienai leidyklai. Išleistas romanas tampa bestseleriu, o Mari – Davido mylimąja. Davidas kankinasi melavęs, bet nedrįsta pasakyti tiesos, būgštauja prarasiąs draugę.
Romano populiarumas auga, gerbėjų daugėja, tiražai ir honorarai didėja. Davidas važinėja po visą šalį: knygos pristatymai, literatūros vakarai, susitikimai su skaitytojais. Ta veikla jį slegia, alina, glumina, bet kelio atgal nėra. Kartą prie jo prisiplaka apšepęs senis, iš kurio užuominų Davidas supranta, kad šis – tikrasis romano autorius. Jis ima Davidą šantažuoti. Reikalaujamos sumos didėja, galiausiai retai prasiblaivantis senis užsimano tapti Davido agentu. Mari nesupranta mylimojo pakantumo tam atgrasiam prisiplakėliui, liepia Davidui apsispręsti. Šis toks pat minkštakūnis, koks buvo ir pažinties pradžioje, todėl apsispręsti jam sunkiausia. Vaikinas ima brandinti šiurpius planus, bet jiems įgyvendinti tikriausiai būtų pristigęs ryžto. Viskas išsisprendžia savaime: šantažuotojas žūsta, Mari jį palieka, Davidas sėdi vienišas ir nelaimingas prie tuščio kompiuterio ekrano. Nejau apsišaukėlis virs tikru rašytoju ir parašys savo meilės istoriją?
Martinas Suteris kiek ironiškai vaizduoja gerai jam pažįstamus leidybos pasaulio užkulisius: sensacijų godūs leidėjai, pervargusios leidyklų redaktorės, landūs literatūros agentai, nerimstantys knygynų darbuotojai, ambicingi rašytojai, knygų mugių bruzdesys. Ta iš pažiūros gyva, žaižaruojanti, patraukli veikla iš tikrųjų labai sunki ir alinanti, dedamos milžiniškos pastangos stengiantis išsilaikyti rinkoje žiaurios konkurencijos sąlygomis ir neatsisakant iliuzijų rasti arba išsiugdyti tikrą genijų, leisti „tikrą“ literatūrą. Pasirodo, norint, per pusmetį galima jauną vaikinuką paversti literatūros žvaigžde. Persisotinusiai visuomenei pakanka pateikti kiek kitokios nei įprasta postmodernistinės literatūros, net jei tai sentimentalokas, ties banalumo riba balansuojantis, bet vis dėlto „širdies krauju“ parašytas romanas.
--
Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė.