Jane Healey (Džeinė Hyli) – amerikiečių rašytoja, dievinanti istorinius romanus. Metusi darbą aukštųjų technologijų srityje ėmė rašyti knygas, kuriose atskleidžia mažai žinomą moterų indėlį į istoriją. Naujausiame romane „Merginos iš Bostono" ji pasakoja apie Raudonojo Kryžiaus savanores, kurių nuopelnai Antrajame pasauliniame kare dažnai užmirštami.
1944-ieji, Bostonas. Fiona Dening jau susiplanavusi ateitį: ji dirbs merijoje, ištekės už sužadėtinio šiam grįžus iš karo ir gyvens priemiestyje. Bet žinia, kad sužadėtinio lėktuvas numuštas virš Vokietijos ir jis laikomas dingusiu, visas viltis sugriauna. Fiona nutaria prisidėti prie Raudonojo Kryžiaus savanorių ir taip galbūt sužinoti mylimojo likimą. Kartu pasikviečia ir dvi drauges: viliokę Vivę, kuri su malonumu meta nuobodų sekretorės darbą, ir drovią muzikos mokytoją Dotę, kurios talentai neabejotinai pradžiugins karių širdis ir įkvėps jiems vilties. Tačiau jokie mokymai negalėjo jų paruošti tam, ką teks ištverti atsidūrus pirmosiose linijose. Pamažu jos supras, kas iš tikrųjų jas atvedė į frontą. Jų laukia gražiausios ir galbūt baisiausios akimirkos gyvenime...
Bet ši istorija ne apie karo siaubą, o apie šviesą ir viltį. Apie meilę ir draugystę, padedančią ištverti bet kuriuos išbandymus, apie pasiaukojimą ir tvirtybę sunkiausiomis akmirkomis. Šis romanas – duoklė Raudonojo Kryžiaus savanorėms, kurios savo šypsenomis stengėsi praskaidrinti karo neviltį.
Remdamasi išlikusiais dienoraščiais, laiškais ir įrašais, Jean Healey sukūrė šiltą ir autentišką pasakojimą apie merginų, Raudojono Kryžiaus savanorių, darbą. Jos ne tik tiekė kariams kavą, spurgas, bet ir kėlė ūpą, bent trumpam stengėsi sukurti namų atmosferą. Paguosti. Padėti užsimiršti. Jaukiai sėdint ant sofos sunku net įsivaizduoti, ką kasdien gyvybe rizikuojantiems kariams galėjo reikšti šiltos kavos kvapas ar tiesiog šypsena, kokia svarbi ta džiaugsmo kirbirkštėlė, kai aplinkui švilpia kulkos ir sprogsta bombos...