Eilėraščių brydė, įsižiebusi kadaise rasos žvaigždėmis ankstyvo mano rytmečio paskliautėje ir nusidriekusi gintariniais vidurdienio takais, tebežaižaruoja dar ir vakarinės šviesotamsos metu.. Lyrinė vienos trapios kaip žmogaus gyvenimas dienos mozaika ir sudaro šios rinktinės pagrindą, visą tą laiką rankos tarsi lietuviško medžio šakos stipriai laikė delnuos saulės kompasą, akys bastėsi už devynių kalnų ir devynių girių, o širdis plasnojo šalia mėlynosios paukštės.. Beje, iš vakaro prieangio daug geriau matoma dabar jau gana nutolusi tosios eilėraščių brydės pradžia ir visi tolimesni jos vingiai, beliko tik padaryti kruopštesnę atranką ir tų rasos žvaigždžių žybsnius iš naujo pateikti reiklaus dabartinio poezijos skaitytojo nuožiūrai. Artėjančio vakaro prieblandoje dar jaučiu aksominį minties plaštakių šokio plazdesį. Vidurnaktis dar toli.