Senis po laikrodžiu
Pats buvęs mokytoju, Mikelinskas mėgsta mokyklos tematiką. Daugelis jo veikėjų yra gimnazistai, studentai, kaimo mokytojai. Apie mokytojus jis atsiliepia šiltai, tačiau be perdėto pietizmo. Mokytojai pirmoj eilėj yra žmonės — su klaidom, su silpnybėm, su lūkesčiais ir siekimais, kaip ir visi kiti. Jei jie blyksteli auten-tiškesnėm spalvom, tai, tur būt, dėl to, kad autorius, betarpiškai pažindamas jų darbo aplinką, sugeba pilniau juos atskleisti. Mikelinsko veikėjai pagrinde yra geri- žmonės. Niekšų, nepataisomų juodašimčių pas jį nėra. Savo paklydėlių Mikelinskas neteisina, bet ir neteisia. Vaizduoja juos visus su žmogiška šiluma, su giliu įsiklausymu ir supratimu. Ištraukėlė: "Trečioji pamoka būdavo sunkiausia, nes be galo lėtai slinkdavo. Kas ją ramiai išsėdės! Ir neišsėdėdavo. Dar mokytojai tebesant klasėje, mes pradėdavome ruoštis ilgajai pertraukai. Ruošdavomės slaptai ir be triukšmo. Rankos vogčiomis judėdavo, o akys saugodavo. Dvidešimt šešios poros akių mokytoją tiesiog sukaustydavo. O rankoms to ir tereikėdavo. Jos, nors ir aklai, bet visada greitai surasdavo suoluose priešpiečius."
