"Mirusių sielų“ sėkmė ir pasinėrimas į depresiją
Romaną „Mirusios sielos“, kuris dažnai dar yra laikomas vienu geriausių XIX a. rusų literatūros pavyzdžių, galima pavadinti žiaurumo karikatūrų paroda. Šis kūrinys sujungia skirtingas temas — tai pasivažinėjimas godumo karuselėje, sumišęs su sentimentalizmu, vaizdingo kraštovaizdžio aprašymais ir juokingomis, greitomis kūrinio veikėjų praturtėjimo istorijomis. Romane, prilygstančiame Homero laikų klasikai, pasakojama apie Čičikovą, vidurinės klasės vyrą, kuris turi keistą siekį — įgyti dvarininkams priklausantį turtą ir valdžią. Siekdamas to jis ryžtasi keliauti po gyvenvietes, supirkinėdamas valstiečių darbininkų „mirusias sielas“.
Pirmoji versija, kurią N. Gogolis pateikė leidėjams, buvo uždrausta, tačiau pataisyta kūrinio versija susilaukė didelės sėkmės tarp skaitytojų. N. Gogolio kritikai nesitikėjo, kad tai buvo tik pirmoji šios knygos dalis. Tačiau rašytojas nuo pat pradžių planavo kitą — joje turėjo parodyti pagrindinio veikėjo Čičikovo pokytį.
Supratęs, kad „Mirusios sielos“ jam atnešė sėkmę, N. Gogolis išvyko į kelionę. Jis leidosi piligriminiu keliu į Jeruzalę, aplankė draugus, profesorius ir pradėjo rašyti antrąją „Mirusių sielų“ dalį, tačiau jį ištiko kūrybinė krizė. Nusivylęs savo pastangomis, jis kreipėsi pagalbos į dvasininkus. Bijodamas pasmerkimo dėl pačiam suvokiamo savo kūrybos nuodėmingumo, N. Gogolis dvasininkams pripažino savo kaltę ir teigė trokštantis atleidimo. Niekur nerasdamas paguodos rusų klasikas sunaikino savo rankraščius ir paniro į gilią depresiją.
Liga tęsėsi keletą metų, kol galiausiai autorių ištiko dar viena dvasinė krizė. N. Gogolis sudegino daugelį savo rankraščių, įskaitant ir perrašytą antrąją „Mirusių sielų“ dalį. Kaltindamas velnią dėl tokio savęs naikinimo, rašytojas atsiribojo nuo išorinio pasaulio ir liovėsi kėlęsis iš lovos. Jis atsisakė maisto, siaubingai karščiavo ir paskutines devynias gyvenimo dienas praleido kančiose, kol galiausiai mirė.
N. Gogolio mirtis apgaubė „Mirusias sielas“ nejaukia paslaptimi — atrodė, kad jo rašymas nuvedė autorių į pražūtį. Rašytojas pasirodo tarsi berniukas, kuris svajojo būti aktoriumi, tapo viešai žinomas, jis prisiėmė Akaky Akakievičiaus vaidmenį ir išgalvojo savo paties kritimą į įkyrių minčių prarają. Ši mintis N. Gogoliui padarė didžiulę meškos paslaugą. Žinoma, reikėtų pripažinti, kad „Mirusios sielos“ niekada netapo tuo, ką autorius kurdamas buvo numatęs. Galiausiai N. Gogolį derėtų gerbti kaip puikų ir talentingą rašytoją, o ne dėl liguistai mitologizuotos gyvenimo ir kūrybos tragedijos.