Niekada nesustok

Vaikystėje ji sužinojo, kad negražu rodyti liežuvį tam, kuris su panieka apspjauna San Paulo gatvėje išmaldos prašančią mamą. Net jei tai pasaulis, kuriame benamius vaikus medžioja tvarkos saugotojai, mergaitės tampa ištvirkėlių grobiu, o dėl maisto kąsnio vaikas sumuša tokį pat alkaną savo bendraamžį. Brazilijoje gimusios, Švedijoje užaugusios Christinos Rickardsson pasakojimas knygoje „Niekada nesustok" sukrečia atvirumu.

Neįtikėtina, bet viskas, kas pasakojama knygoje, kuri Švedijoje tapo bestseleriu, yra tiesa. Jei pagal šią autobiografiją būtų sukurtas kino filmas, scenarijaus kūrėjai greičiausiai būtų apkaltinti davę pernelyg daug laisvės fantazijai.

Christina Rickardsson pasaulį išvydo 1983-iaisiais Diamantinoje kaip Christiana Mara Coelho. Kai jai tebuvo penkiolika dienų, mama su ja pasislėpė greta šio miesto esančiose olose ir čia, laukinėje gamtoje, praleido penkerius metus. Tik retsykiais, visiškai prispaudus badui, jos išsiruošdavo į miestą netoliese. „Draugai švedai ir paskaitų lankytojai daug kartų yra klausę, kodėl mano mama nutarė su vaiku gyventi oloje. Kartais aiškinu ilgai, kartais atsakau vienu klausimu: „Kas pavojingiau už nuodingus gyvūnus?" Kartais jie atsako patys, kartais aš: „Tai žmonės", – karčiai pažymi „Niekada nesustok" autorė.

Kai gyventi olose jos nebegalėjo, pėsčiomis pasiekė San Paulą, jų namais tapo šio didmiesčio gatvės, kartais – lūšnynas, o pragyvenimo šaltinis dažniausiai būdavo išmalda. „Gyvenimas už mūsų saugiųjų olų ribų buvo tarsi visai kitas pasaulis. Kad jame išgyventum, reikėjo laikytis visai kitų taisyklių. Labai greitai supratau, kad privalau prisitaikyti ir išmokti gatvės taisykles. Viena padaryta klaida gali reikšti, kad tai paskutinis dalykas, kurį padarei", – liūdną gyvenimo tiesą konstatuoja knygos autorė. Ir pasakoja apie dienas, kai pavojai tykojo kiekviename žingsnyje: apie tai, kaip geriausias draugas neapsikentęs nužudė prieš mamą smurtavusį patėvį ir pradingo, kaip iš turtingųjų kvartalo benamius vaikus „valantys" vyrai jos akyse nušovė draugę, o ji pati smeigė stiklo šukę į pilvą berniukui, norėjusiam iš jos atimti šiukšlyne rastą paplotėlį, ir po kelių dienų sužinojo, jog jis rastas negyvas.

Kai Christinai buvo septyneri, mama ją ir naujagimį sūnų patikėjo vaikų namams. Juose dirbančios moterys nutarė, kad šiems vaikams bus geriau ne su gimdytoja, kenčiančia nuo psichikos ligos, o naujoje šeimoje už tūkstančių kilometrų. Taip mergaitė su mažuoju broliu atsidūrė Švedijos šiaurėje ir tapo Christina Rickardsson. Vindelne, kur buvo tik apie pustrečio tūkstančio žmonių, reikėjo išmokti gyventi pagal naujas taisykles.

Per porą mėnesių Christina pramoko švedų kalbos ir įsiliejo į gyvenimą, kuris tapo savas. Tačiau ir po kelių dešimtmečių juto savo dvilypumą – buvo Christina iš Norlando ir Christiana iš Brazilijos.
Tai privertė Christiną ryžtis kelionei į kitą žemyną – gimtinės žemę ji palietė kojomis po dvidešimt ketverių metų. Šaknų paieškos pakeitė Christinos gyvenimą: grįžusi į Švediją suprato negalinti nutylėti to, kas jai nutiko. Todėl ne tik aprašė savo patirtį knygoje „Niekada nesustok", bet ir įkūrė fondą sunkiai gyvenantiems vaikams ir paaugliams Brazilijoje.