Fransuaza, arba Kelias ledyno link

Vienas populiariausių šiuolaikinių rusų rašytojų Sergejus Nosovas gimė 1957 m. Autoriaus kelias į literatūrą nebuvo lengvas – paviliotas technikos mokslų, jis 1980 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) aviacijos prietaisų gamybos institutą, dirbo inžinieriumi. Tačiau tikrasis pašaukimas – rašymas – sėkmingai prasidėjusią jaunojo specialisto karjerą negailestingai sugriovė. Pradėjęs aktyviai kurti, S. Nosovas išbandė įvairias profesijas, o 1988 m. baigė antrą aukštąją mokyklą – M. Gorkio literatūros institutą.
Kritikai S. Nosovą vadina ir F. Dostojevskio tradicijų tęsėju, ir socialinių fantasmagorijų meistru, neretai jis yra gretinamas su žymiais šiuolaikiniais pasaulio rašytojais. Pasak literatūros tyrinėtojo A. Stepanovo, S. Nosovas nuolat teigia savo skaitytojams, kad „suvokimas, jog gyvenimas susideda iš linksmų kvailysčių ir tragikomiškų situacijų, daug greičiau priartina prie tikrosios tiesos nei įnirtingas „dvasinis kopimas į pažinimo aukštumas“.

Išmonės ir realijų susipynimo dvasia pulsuoja ir romanas „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“. Pagrindinio veikėjo „mylimoji“ Fransuaza, kuri iš tikrųjų tėra nepakeliamą skausmą kelianti tarpslankstelinė išvarža, atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir daugelis F. Dostojevskio moterų personažų: ji kankina brangų žmogų ir taip priverčia jį pažinti slaptą bendrystę tarp meilės ir neapykantos, neapykantos ir skausmo, skausmo ir likimo, likimo ir meilės... Beveidė ir nemateriali Fransuaza – tarsi F. Dostojevskio sukurtų moterų paveikslų absoliutas.