Dalindamasi pakeliui sutiktų moterų-asmenybių istorijomis, autorė praskleidžia šydą, dengiantį tolimų kraštų kultūras ir kasdienio gyvenimo tradicijas; ji susiremia su drakonais – tikrais ir įsivaizduojamais; spontaniškai, net nutrūktgalviškai, įsivelia į neįtikėtinus nuotykius – šernų medžioklę Borneo džiunglėse, alpinistų žygį į Materhorno kalną, kupranugarių lenktynes Sacharoje... Ji pati tampa teisėta nuotykių diva, patvirtinančia Marko Twaino žodžius: „Kelionės – tai mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir siauraprotiškumui.“