Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūroje retai pasitaiko. Dalydamasis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius mus skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku ne tik kalbėti, bet ir galvoti: skurdą, nežinią, ligą, mirtį… Ši knyga- tai taškas laike ir erdvėje, atskiriantis autoriaus praeitį ir ateitį. Ji tampa savotiška ode gyvenimui ir džiaugsmui, gimusiam iš sielvarto, vienatvės ir nevilties.
Ordesa - atokus slėnis Pirėnų kalnuose ir autoriaus prisiminimų atskaitos taškas: čia 1969 m., būdamas dar vaikas, jis praleido trumpas atostogas su šeima ir į šią vietą mintys jį neša kaskart, kai bando užmegzti ryšį su mirusiu tėvu...