Paryžiaus valandos

Tarpukario Paryžius – kerintis dailininkų, rašytojų ir muzikantų miestas, čia gimsta genialūs kūriniai, verda dramatiškos aistros. O šalia svaiginančio garsenybių pasaulio gyvena keturi paprasti žmonės – ir visi jie ieško kažko prarasto.

Kamilė, buvusi Marselio Prusto tarnaitė, darbdavio paprašyta sudeginti sąsiuvinius, vieną išsaugo ir pasilieka. Tačiau jos vyras nusprendžia tais užrašais atsikratyti. Kol dar neišaiškėjo didžiausia jos paslaptis, Kamilė žūtbūtinai pasiryžusi tą sąsiuvinį surasti.

Surenas, pabėgėlis armėnas, rodo lėlių vaidinimus. Tik jo spektakliai nė kiek neprimena pasakų vaikams. Ar pasakodamas sotiems paryžiečiams apie tragiškus savo jaunystės įvykius Surenas ras atleidimą ir ramybę? Ar bus priimtas į jų ratą?

Dailininkas Gijomas nežino, kaip išsisukti nuo bausmės už negrąžintą skolą. Į studiją įžengus Gertrūdai Stain, atsiranda viltis, kad viskas galėtų pasikeisti. Šlovės ir pripažinimo siekiančiam Gijomui ši pažintis galėtų svariai padėti, tik ar verta pasikliauti žymių žmonių pažadais bandant išgarsėti Paryžiuje?

Žurnalistas Žanas Polis pasakoja kitų istorijas, nes prabilti apie savąją pernelyg skaudu. Lieka vaikštant miesto gatvėmis mėginti ją įskaityti nepažįstamųjų akyse, o, viltims ir vėl sudužus, vakarais atgaivinti popieriuje.

Vieną 1927-ųjų vakarą jų keturių keliai susikryžiuoja triukšmingame Monmartro bare. Ar visiems pavyks surasti tai, ko ieško?

Pakerintis… Kaip ir filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“, romanas mus ir vėl užburia Šviesų miesto kerais... Pribloškiantis.