„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis. Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.