Paskutinis noras

Manhatanas, 2019-ųjų Kalėdos. Talentinga fotografė Megė Dos sunkiai serga. Ji nenori liūdinti šeimos, tad paskutines metų dienas praleidžia savo galerijoje, šnekučiuodamasi su jaunu padėjėju Marku Praisu. Jiedviem puošiant eglutę ir gurkšnojant kalėdinį gėrimą, Megė papasakoja savo meilės istoriją, gimusią per Kalėdas prieš daug metų.

Okrakokas, atokus miestelis Šiaurės Karolinos Išorinėse barjerinėse salose, 1996-ieji. Pas čia gyvenančią tetą toliau nuo smalsių akių tėvai išsiunčia šešiolikmetę Megę. Dievo pamirštas užkampis ir beveik nepažįstama giminaitė sutrikusiai paauglei atrodo kaip nuosprendis, tačiau teta Linda pasirodo daug įžvalgesnė, nei galėtum tikėtis iš buvusios vienuolės. Ji supažindina Megę su Braisu Triketu, kad šis padėtų jai mokytis. Braisas protingas, ne pagal metus subrendęs, be to, labai išvaizdus. Jis moko Megę matematikos ir istorijos, o dar – pažvelgti į vėjo košiamą pajūrio miestelį kitomis akimis. Braisas moko Megę fotografuoti – ir tai tampa didžiausia jos aistra. Žinoma, po Braiso.

Megės ir Braiso ryšys ypatingas. Jųdviejų meilei netrukdo net priežastis, dėl kurios Megei teko pusmetį praleisti pas tetą. Atrodo, kad jie jau rado tai, ko kiti ieško visą gyvenimą. Tad kodėl 2019-ųjų Kalėdas leidžia ne drauge?

Ši liūdna ir sykiu labai šviesi istorija suteikia viltį, kad gyvenime visada yra vietos stebuklui.

„Paskutinis noras" – dar vienas įrodymas, jog Nicholas Sparksas ne veltui vadinamas meilės istorijų karaliumi. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 100 milijonų jo knygų egzempliorių, vienuolika romanų virto populiariais filmais.