Blanša, arba studija sode

Visų pirma norėčiau pasakyti, kas paskatino perskaityti šią knygą – niekada nesusižaviu visų taip siūlomais ir peršamais romanėliais, o pasirenku tas knygas, kurios neva neįdomios, nuobodžios ir t.t. (turbūt tai visų „raguočių“ bruožas).

Skaičiau „Blanšą...“ ilgai – su daug trumpesnių ar ilgesnių pertraukų, bet ne todėl, kad buvo neįdomu. Priešingai – tai buvo puiki vokiečių (!) rašytojo Paulo Kornfeldo knyga.

Visas romanas sudarytas tarsi iš dviejų, viena greta kitos einančių, dalių. Pirmoji – pasakojimas apie Blanšą ir jos namelį. Ši „istorija“ prasideda nuo to, kad Blanša, seno ir vis dar garsaus advokato dukra, nusprendžia įsigyti nuosavą būstą. Ji išsirenka mažutį nušiurusį sodininko namelį apleistame parke. Visomis išgalėmis Blanša tvarko savo naujuosius namus, įsirengia ten studiją ir atsideda savo diletantiškai tapybai. Tačiau dėl tam tikrų nesusipratimų biurokratinėje sistemoje moteris gana greitai priversta išsikelti iš savo namelio. Blanša nepajėgia prisitaikyti prie brutalios tikrovės...

Antroji pasakojimo dalis - moters šeimos ir draugų gyvenimas. Pastarasis vaizduojamas savotiškai bohemiškas – su ilgomis vakaronėmis ir dar ilgesniais pokalbiais apie mirtį („Kad tik nebūtų bjaurumo! Kad galėtum tyliai užmigdyti nelaimę ant savo rankų! Nusilenkti ir atsiduoti širdgėlai! Gulėti paskendus melancholijoje ir verkti! Kad tik nebūtų bjaurumo, vaipymosi grimasų! Kokia didi yra mirtis ir koks bjaurus priešmirtinis mėšlungis! Kokia gili gali būti vienatvė, koks kilnus ilgesys, bet kaip kimiai gali skambėti riksmas iš vienatvės pragaro, koks švargždus riksmas iš ilgesio glūdumos...“), moralę, meilę („Didelė meilė š tikrųjų verta tik mirties“), senatvę, džiaugsmą, liūdesį („Savaime suprantama, melancholija neturi nei pagrindo, nei priežasties“).

Visi pokalbiai labai ištęsti, nuosekliai apibūdintos net ir smulkiausios detalės. Toks autoriaus „pedantizmas“ juntamas visame romane, kurį, tiesa, skaityti nebuvo lengva dėl kiek flegmatiškos (ne blogąja prasme) pasakojimo manieros, kuri net ir romano kulminacijoje išlieka kone nepakitusi.

Nors tai ir nebuvo pernelyg temperamentinga knyga, vis dėlto patiko tas ramus pasakojimas, atskleidęs veikėjų džiaugsmą ir liūdesį, rūpestį ir pasipūtimą, sumanumą ir kvailumą – visus žmogiškus ir visiems taip būdingus bruožus...