Pravardės
Lietuvos rašytoją Leonardą Gutauską galima laikyti vingrybių meistru. Autoriaus bibliografija plati ir šiandien jau artėja prie pusšimčio knygų. Apysakų rinkinys „Pravardės“ – pasakojimai, kuriuose autorius dabartį gręždamas į praeitį rekonstruoja įvairius kultūrinius ir socialinius kontekstus.
Pasakojamose istorijose daug persidengiančių kultūrinių kontekstų. Čia sovietmetis vaizduojamas kaip kaip antikinė epocha, tik Odisėjas grįžta ne į išsvajotąją Itakę, bet pasilieka nuolat klaidžioti Vilniaus gatvių labirinte. Nors visi aprašyti įvykiai, sako autorius, tikri, „Pravardės“ kupinos vaizduotės ir išgalvotų pasažų.
Šiose apysakose netrūksta hiperbolių, komizmo, aštrių įžvalgų. Vidinė knygos „Pravardės“ herojų tamsa ir tuštuma – kūniškumo rezultatas, atsidavimas gyvuliškiems instinktams, kuriuos paaštrina istorinės epochos ypatybės. Žmogaus vidinę dramą diriguoja socialinis kontekstas – nuo pokario kovų iki Kalvarijų koplyčių griovimo. Viską stebi Lenino skulptūra prie Druskininkų gydyklų, tarsi pasyvus demiurgas reguliuojanti sovietmečio žmonių kasdienybę. Rinkinys kulminaciją pasiekia apysakoje „Keltas“, kurioje vaizduojamas pokario pasaulis ir žvėriškas „išvaduotojų“ siautėjimas.
Kiekviena apysaka prasideda konkrečios aplinkos vaizdais ir netrunka ją perkelti į liaudiškos sakmės ir mito erdvę. Čia ima maišytis šventoji ir profaniškoji gyvenimo linijos, tarp kurių esanti plona riba nepastebimai tai šen, tai ten peržengiama. Galiausiai, tarp jų, kaip ir tarp dangaus bei pragaro, yra šis pasaulis, kuriame visi tampame istorijų personažais. Iš čia ir rinkinio pavadinimas „Pravardės“. O jos gali būti įvairios – Leonardo Gutausko herojai tampa Odisėju, Herodu, Lozoriumi ar Marija Magdalena. Tai suteikia vilties – kad kiekvienas nusidėjęs gali atsitiesti, puolusioji tapti šventąja, o vargo spaudžiamas žmogus išsaugoti tikėjimą.
Šis nuolatinis svyravimas ir kasdienybės atpasakojimas mitologiniais įvaizdžiais padeda Leonardui Gutauskui subalansuoti vertybių skalę, sustabdyti moralines svarstykles pusiausvyros padėtyje. Nors žmogus puolęs, jis išsaugo atpirkimo galimybę, jis gali kurti ir išsilaisvinti iš tamsos.
Leonardas Gutauskas – ne tik rašytojas, bet ir dailininkas. Pirmą kartą kaip rašytojas jis debiutavo 1961 m., išleidęs poezijos rinkinį „Ištrūko mano žirgai“. Bene žymiausias jo romanas „Vilko dantų karoliai“, kuris buvo apdovanotas pirmąja Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Pagal šį kūrinį režisierius Algimantas Puipa 1997 m. sukūrė vaidybinį filmą. Leonardui Gutauskui už prozos ir poezijos kūrinius 2001 m. paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
