Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai" vertinamas kaip vienas iš nedaugelio sovietmečiu sukurtų romanų, kurių vertės nepaneigė pasikeitusi santvarka. Jaunimas iš kaimo eina į miestą, o pasiliekantieji dūsta kolchozinio lažo gniaužtuose. Ši ano laiko būsena, konkretizuota kaip Daukinčių šeimos istorija, įkvėpė tada dar palyginti jauną prozininką egzistencinės aklavietės vaizdams, sąžiningam ir intymiam kalbėjimui. Romanas įsitvirtino lietuvių literatūros apmąstymuose kaip lūžio kūrinys, kartu turintis išliekamosios vertės dėl refleksijų įtampos ir pasakojimo būdo.