Priešaušrio vieškeliai (2 dalys)

Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) romanas "Priešaušrio vieškeliai" vertinamas kaip vienas iš nedaugelio sovietmečiu sukurtų romanų, kurių vertės nepaneigė pasikeitusi santvarka. Autorius sąžiningai ir skausmingai atskleidžia pokario kartos egzistencinę aklavietę. Jaunimas iš kaimo, vedamas prasmingesnio gyvenimo vilčių ir iliuzijų, bėga į miestą, o pasiliekantieji dūsta kolchozinio lažo gniaužtuose. Ši prieštaringa ano laiko būsena įkvėpė tada dar palyginti jauną prozininką egzistencinės aklavietės vaizdams, sąžiningam ir intymiam kalbėjimui. Romanas įsitvirtino lietuvių literatūros apmąstymuose kaip lūžio kūrinys, kartu turintis neabejotiną išliekamąją vertę ir dėl refleksijų įtampos, ir savito pasakojimo būdo. Romano herojus turi biografinių autoriaus bruožų. Deja, visas romanas buvo išleistas tik po autoriaus tragiškos mirties - jo savižudybės.