Raistai. Turiu išskirtinę teisę pasakoti apie Vilniaus kraštą būtent taip
„Raistai“ – pirmasis Tadeuszo Konwickio romanas, parašytas 1947 m., bet dėl cenzūros draudimo išleistas tik 1956 m. Jame autorius pasakoja apie lietuvių skaitytojui menkai pažįstamą tikrovę – apie lenkų pogrindžio agoniją Vilniaus krašte, kovą su nacizmu ir bolševizmu pasirinkusių Vilniaus jaunuolių likimus. Rašytojas remiasi autentiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuolio, asmenine patirtimi. Patys „Raistų“ veikėjai nėra pavyzdingi herojai. Pasak prof. Algio Kalėdos, „partizanų klajonės po pelkes, kemsynus – tai tarsi simboliškas, o drauge realiai išgyvenamas nusivylimas idealais, dėl kurių aukota gyvybė ir asmeninė laimė“.
Pirmasis garsaus lenkų rašytojo romanas pasižymi stipria menine pasakojimo įtaiga ir negailestingu egzistenciniu atvirumu. Dėl šių savybių yra lyginamas su Witoldo Gombrowicziaus kūriniais.
Tadeusz Konwicki (1926–2015) – lenkų prozininkas, kino scenaristas ir režisierius, eseistas, garsus Vidurio Europos intelektualas. Savo kūryboje nuolat grįžtantis „į kraštą, kuris šventas ir tyras kaip pirmoji meilė“, – į Vilnių ir jo apylinkes. Rašytojas gimė ir augo Pavilnyje, mokėsi garsiojoje Žygimanto Augusto gimnazijoje. Pasak prof. Algio Kalėdos, T. Konwickio, „kurį ne vienas kritikas laiko geriausiu XX amžiaus antrosios pusės lenkų romanistu, kūriniuose tikroviškus Vilnijos vaizdus gaubia siurrealistinės vizijos, o konkretūs netolimos praeities ir dabarties įvykiai sėja metafizinį nerimą.“
Tadeuszo Konwickio vaidmenį Lenkijos kultūroje vaizdžiai yra apibūdinęs Adamas Michnikas: „Tai Konwickis išmokė mus daužyti galva į tvirtą istorijos mūrą. Tai tas šventas gudruolis iš Pavilnio parodė mums, kaip išdidžiai nusispjauti į šios žemės galingųjų brutalumą ir iškart ironiškai pasijuokti iš savo heroizmo. Mat jis žinojo, kad heroizmas, nepajėgiantis pats iš savęs pasijuokti, tampa bjauriu kvailių pasipūtimu, apgailėtina savigyra, pavojinga arogancija.“ Pats Konwickis taip yra apibendrinęs savo kūrybinę programą: „Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose. […] Esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis. Viltis - geras dalykas."
– – –
Vilnius tuo metu tiesiog kunkuliavo. Visi aplink mane buvo pasinėrę į konspiracinę veiklą, laukė Šnipiškėse nusileidžiant anglų desanto.
Štai tokiu karštu metu mudu su Stefanu išsiruošėme į Grifo būrį...
– – –
„Jaučiausi apgautas, vienišas, kaip tragikas tuščioje žiūrovų salėje. Niekas Vilniuje nesekė, užgniaužęs kvapą, mano likimo, niekam nerūpėjau, niekas mintimis drauge su manimi nesikovė tuose negausiuose mūšiuose.
Tadeusz Konwicki „Raistai“
Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas
