Lapkričio saulė

Jauno prozininko, debiutavusio 1984 m. ("Šiaurės vėjas"), antroji novelių knyga. Vienos jų-tarsi lyriniai etiudai, kitos patraukia įdomiais siužetais, vaizdingu epiniu pasakojimu. Novelių veiksmas vyksta ir mieste, ir kaime. Rašytojui miestas-neblėstančių kultūros ir istorijos faktų saugykla ir t.t. Autoriaus proza priklauso naujajai klasikai, be jos šiuolaikinės literatūros peizažas neturėtų tiek subtilių atspalvių. „...kad nors retsykiais galėtum pažvelgti į viską kaip ta lapkričio saulė, kuri atsisveikindama eina per žemę“.

Jis pats yra „vidinės emigracijos“ rašytojas. Daugiausia jo tekstų yra nostalgiški ir elegiški kūriniai. Pagrindinės kūrybos temos – miesto kraštovaizdžiai, mus supanti aplinka, pojūčiai, gyvenimo prasmė. Autorius savo kūriniuose daugiau dėmesio kreipia į detales, dažnai jo kūryboje galima rasti filosofinių klausimų. Jo proza paprasta ir nesunki, lengvai skaitoma.