Erich Maria Remarque (Erichas Marija Remarkas, 1898–1970) – vienas žymiausių ir populiariausių XX a. vokiečių rašytojų. Akylas savo epochos stebėtojas, politikos žinovas, netarnavęs jokiai ideologijai, humanistas, laikęsis nuošalyje, spalvinga ir charizmatiška asmenybė. 14 romanų, kelių apsakymų ir esė rinktinių, vienos pjesės autorius. E. M. Remarque kūriniai leidžiami milijoniniais tiražais visomis pasaulio kalbomis, pagal juos kuriami kino filmai. Gimė Osnabriuke (Žemutinė Saksonija), aštuoniolikos metų savanoriu išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, keletą kartų buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo įvairius darbus: bibliotekininko, verslininko, mokytojo, redaktoriaus. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė 1929 m. – išleidęs ketvirtąją knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. Rašytoją nuolat persekiojo naciai, kurie 1933 m. uždraudė ir viešai degino jo knygas, skleisdami propagandinį melą apie žydišką jo kilmę. Bėgdamas nuo persekiojimų, jis emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje. E. M. Remarque priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškiausius XX a. istorinius įvykius. Iš čia – svarbiausios jo kūrybos temos: įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, gyvenimo vertės iškėlimas. Ernstas Greberis, pagrindinis romano „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1945 m.) veikėjas – vokiečių armijos, kuriai vadai buvo pažadėję viešpatavimą visame pasaulyje ir kuri dabar skaičiuoja žuvusiuosius, kareivis. Trumpam paleistas atostogų, jis tik per plauką išvengia mirties ir, palikęs frontą prie Stalingrado, išvyksta į gimtinę aplankyti artimųjų. Tačiau kelionė namo didelio džiaugsmo neatneša: pakeliui jis mato vien buvusio gyvenimo griuvėsius ir karo palaužtus, išsekusius žmones. Toks pat vaizdas Ernstą pasitinka ir gimtinėje. Klaidžiodamas po griuvėsius, jis atsitiktinai sutinka vaikystės draugę Elizabetą. Šis susitikimas nuskaidrina Ernsto gyvenimą, įsižiebia meilė. Tačiau ar įmanoma šį jausmą išsaugoti ir puoselėti, kai aplink viešpatauja karo baisumai ir neišvengiamai artėja metas grįžti atgal, į frontą?