Kai pasirodė „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, ne kartą girdėjau manęs klausiant: „Ką ketini rašyti dabar, Ričardai? Po Džonatano, ką?“
Rašyti man visai nepatinka. Jei galiu nuo kokios nors minties nusigręžti ir palikti ją tamsoje, jei galiu išsisukti neatidaręs tų durų, tai nė neimu rašiklio į rankas.
Bet kartais drioksteli lyg sprogus dinamitui, pažyra stiklai, krenta plytos ir skeveldros, priekinė siena griūva, ir kažkas, prisėlinęs per nuolaužas ir stvėręs man už gerklės, švelniai sušnabžda: „Neatgausi laisvės tol, kol popieriaus lape neišreikši manęs žodžiais“. Štai taip sutikau „Iliuzijas“.
Galbūt šią knygą savo rankose laikote neatsitiktinai, galbūt čia aprašomuose nuotykiuose slypi kaip tik tai, ko prisiminti čia susirinkote. Bent aš pasirinkau būtent tokį mąstymo būdą. Nusprendžiau laikytis nuomonės, jog mamo mesijas visiškai realus, kad jis, įsitaisęs kažkur visiškai kitame erdvės matmenyje, stebi mus ir patenkintas juokiasi, - mat viskas vyksta kaip tik taip, kaip mes planavome.