Šarka, šarka, asile tu, aš tave paskųsiu, tu nemoki bučiuotis. Ateik čia, šarka, į snukį gausi. Ko tu čia žliumbi, užtilk, uždusinsiu... Tylos, benkartai, velnio pasėti. Va, tokiais jausmais, fiziniais smūgiais, grasinimais ir pažeminimais gyvenom tarybiniais laikais internatuose. Mušdavo, kas tik netingėjo, ir ne dėl to, kad tu esi tik žmogus, bet dažniausiai dėl to, kad esi šiek tiek kitoks: negražus, su kreiva nosimi, atsisėdęs linguoji, naktimis verki, silpnesnis, tvarkingas, uždaras, geriau mokaisi. Tokių kaip aš buvo šimtai. Ir nieks negalėjo numatyti, kad mes išėję iš motinų įsčių patirsime smurtą, išdavystes, ir patys tapsime smurtautojais, netgi niekšais. Netapome geresniais ir gyvendami pas kai kuriuos savanaudžius globėjus. Tie patys mes, ūgtelėję niekšeliai, taip pat mylėsime, pavydėsime ir keršysime, bet blogi dalykai niekada nesitęsia amžinai, juos nugali jautrių žmonių meilė beglobiams vaikams ir tik jų dėka pavyksta prasimušti ir pasiekti tai, ko tu niekada nesitikėjai. Nesitikėjau ir to, kad paauglystėje patirsiu mokytojos Romos draugystės man, kuri peraugo į meilę.
Patys gražiausi dalykai dabar yra, kai tavo dukros tau piešia piešinius, dainuoja scenoje ir vakarais palydi žodžiais: myliu tave, tėti.