Savižudžių saulė

Dailininkas Konas sustingsta prisispaudęs prie šaltos sienos - jis girdi, kaip plyšiuose švilpauja laikas, paversdamas dulkėmis dienas, metus, gyvenimą...Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ištrūkęs iš Svietų Sąjungos Konas peržengė ne tik geografinę, bet ir egzistencinę ribą. Jis atsidūrė tarp dviejų pasaulių, ir abu jį atstūmė, nors išoriškai atrodė, lyg jam vienam ir buvo sukurti. Liko tik vienas išsigelbėjimas - sapnai, o sapnai - tai praeitis, gyvenimas, kurį tarsi palikai, bet skendi jame iki viršugalvio, kaip vandenyje, kuris atrodo, išgelbės.
Šį romaną Efraimas Bauchas apibūdino kaip emigracijos sapnus. "Sapnai emigracijoje - tavo tėvynė, jaunystė, gyvenimo pojūtis",- sako kūrinio herojus, apsvaigęs nuo laisvės, bet kartu praradęs bet kokią atramą. O mintyse kaleidoskopiškai sukasi Roma, Maskva, Piteris, Vilnius, Kijevas, Jeruzalė...