Karalius Lyras

Tragedijos „Karalius Lyras“ (1605) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Keistas, tačiau anaiptol ne anormalus mišinys savimeilės, jausmingumo ir saviško įpročio suvokti pasaulį, – tą saviškumą lemia asmenybės padėties ir sąlygų išskirtinumas; karštas troškimas būti karštai mylimam, egoistiškas ir kartu mylinčiai bei gerai natūrai būdingas savanaudiškas troškimas, – natūrai, kuri nepasitiki savimi, kuri nevisavertė, kuri visų džiaugsmų ieško glausdamasi prie kito krūtinės; ir egoistiškas atjautos troškulys, sumišęs su didžiausiu nesavanaudiškumu, kuriam prieštarauja jo paties žodžiai, pretenzijų forma ir pobūdis; ir baimės, nepasitikėjimas, pavydas, kurį daugiau ar mažiau lydi visos egoistinės aistros, o tarp jų viena prieštaringiausių – amžinas reikalavimas, kad meilė būtų ištikima...