Tragedijos „Karalius Lyras“ (1605) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Keistas, tačiau anaiptol ne anormalus mišinys savimeilės, jausmingumo ir saviško įpročio suvokti pasaulį, – tą saviškumą lemia asmenybės padėties ir sąlygų išskirtinumas; karštas troškimas būti karštai mylimam, egoistiškas ir kartu mylinčiai bei gerai natūrai būdingas savanaudiškas troškimas, – natūrai, kuri nepasitiki savimi, kuri nevisavertė, kuri visų džiaugsmų ieško glausdamasi prie kito krūtinės; ir egoistiškas atjautos troškulys, sumišęs su didžiausiu nesavanaudiškumu, kuriam prieštarauja jo paties žodžiai, pretenzijų forma ir pobūdis; ir baimės, nepasitikėjimas, pavydas, kurį daugiau ar mažiau lydi visos egoistinės aistros, o tarp jų viena prieštaringiausių – amžinas reikalavimas, kad meilė būtų ištikima...