Naujausiame eilėraščių rinkinyje Viktoras Gulbinas, viena vertus, plėtoja meilės lyriką ir gamtos pajautą, kita vertus, jo eilėraščių subjektas niūriai apmąsto savo būvį mieste, kuris tėra tik „urbanistinis vienetas“, neatsiejamas nuo užmaršties, anonimiškumo. Kartais kiek ironiškai žvelgdamas į įvairiausias situacijas, jis suvokia, jog neįmanoma įveikti „baimės barjero“, tad belieka stoiškai žvelgti į neišvengiamą realybę.