Penktoji sakmių romano knyga.Tai linksmos ir graudžios, neretai tragiškos Aukštaitijos istorijos, kuriuose neatskiriamai susipynę išmonė ir tikrovė, realybė ir iliuzijos. Autorius, visada "likdamas už kadro", kupinas žmogiško supratimo ir atlaidumo įvairioms silpnybėms, kurių kiekvienas sakmių herojus turi su kaupu. Iš to ir tragizmas, ir juokas pro ašaras Kukučių parapijoje.