„Čia norėta papasakoti apie fotokamerų objektyvuose nusėdusius vaizdus, dėl kurių kildavo nesusipratimų, taipogi apie žmogų, kuriam pasaulis su visu gyvenimu tebuvo apribai, siluetai, virstantys realybe tik fotoaparatų objektyvuose. Ir tas žmogus, laikydamas rankoje visus kozirius, nepajudino nė piršto, tik leido įvykių tėkmę tarsi smiltis pro pirštus. Lyg vaikas džiaugdamasis, kad fotokamerų viduje buvo uždaryta tikra istorija. Ne fikcija, ne padailinti numirėlių skruostai istorijos veikaluose. Džiaugėsi laukdamas, kol jį apšlakstys isopu.“