Šikšnosparnių Sostas

Jurgis Gliauda ateina vėl su nauju įnašu lietuviškon literatūron. Tai jau trečiasis jo premijuotas romanas (gavo devintąją kasmetinę "Draugo" premiją už geriausią konkursui pateiktą romaną).
Šikšnosparnių Soste autorius apsistoja prie politinių emigrantų, pasitraukusių iš savo tėvynės ir savo profesijas praradusių, likiminės problemos. Tai naujausia tema, kurios psichologiniai niuansai net ir literatūroje negreitai išsisems.
Šikšnosparnių Soste autorius sultingu žodžiu, brandžiu sakiniu, nežymiu teptuko brūkštelėjimu sukuria vaizdą, kurin žvelgdamas turi susimąstyti. Tai tartum modernus paveikslas, į kurį žiūrovas taip pat atneša savo dalį. Tačiau tos naujausios mūsų išeivijos gyvenimo problemos čia susijungia visumon, kurioje mes pamatome įvairius psichologinius lūžius, užsąmonines kertes, žmogiškąjį tragizmą ir gyvenimo tikrovėje geriausių vilčių sudūžimą. Bet kartu paregime ir tą prasiskverbiantį idealizmą, aukštesnių potroškių persvarą ir pastangas išsilaikyti sau žmogumi, nors šalia regimi kiti personažai, atstovaują materializmo palaužtą išeivijos dalį, gyvenančią šia diena, dienos pelnu, nesisielojančią nei tautos praeitimi, nei jos ateties problemomis.
Šis premijuotasis romanas yra viena mūsų dabarties gyvenimo iškarpa, litaratūriniu vaizdu pateikta skaitytojui. Tai riba, skirianti idealiąją ir gyvenimo palaužtąją mūsų išeiviją. Skaitytojas regės jame įbrėžtą ir savo gyvenimo dalelę.