T. Šinkariuko tekstai - tai greičiau ne užribio, o ribinė kūryba: ant ribos balansuoja ne tik veikėjai, bet ir pats autorius, pasirinkdamas ne autsaiderišką užribį, o ribinius, kraštutine žmogiškumo riba apibrėžtus siužetus, idėjas bei kalbėseną. Bekompromisė autoriaus pozicija, drastiškos siužetinės linijos ir drąsūs psichoanalitiniai metodai, išviešinantys pačias slapčiausias personažų pasąmonės kerteles bei sielos užkaborius - visa tai nauja anemiškoje lietuvių prozoje ir dramaturgijoje. T. Šinkariuko „Šokis“ - tai laukinis šokis greta lovos, kurioje miega mūsų fantazijos ribos. Šokis egzistencinėse dvasios sutemose, su mačete rankoje.