Vaizduodamas Smilgaičių veikėjus pozityviais žmonėmis, P. Jurkus gali pasirodyti toks neįprastas mūsų apokaliptinio laiko aplinkybėse, kad problemų suraukto veido skaitytojams jo "Smilgaičių akvarelė" gali pasirodyti neprimtina. Nevienas toks skaitytojas gali paklausti, ar buvo prasmės tiek daug darbo įdėti į romaną apie žmones, kurie neatskleidžia gilių universlių problemų, šitokį klausimą, žinoma, galima kelti, išeinant iš pašalinių tikslų, iš mūsų noro lietuvių literatūrą išvesti į pasaulinę plotmę. Tuo tarpu P. Jurkus su savo romanu pasiliko lietuviškoj sferoj, žinodamas, kad joj visko reikia, ypač jaunimui, kad, pradėjus nuo kuklesnių tikslų, laipsniškai galima prikopti ir prie didelių, kaip elgėsi tie senovės kompozitoriai, kurie, berašydami savo mecenatams pramoginių dalykų, sukomponavo žymiai svaresnės muzikos, šito probleminio svarumo P. Jurkui galima linkėti ir iš jo pageidauti. Tačiau ir "Smilgaičių akvarele", geros kompozicijos veiksmingu, sklandžiai papasakotu romanu mums jis atnešė pasakos giedros ir idilijos šilumos, parodydamas, kad Lietuvos mažame miestely buvo ne tik fizinis ir moralinis purvynas, bet daug iš esmės pozityvių asmenų, nežymiai, pamažu judinančių gyvenimą žmonių pasiilgstama ir žmonėms derama kultūringa kryptimi. Tai pozityvus įnašas, kuriam paneigti teisės nėra.