Tai aštunta ir didžiausia Dzūkijos vienkiemyje gyvenančio poeto knyga. Jos erdvumą nulėmė išlaisvėjęs poetinis kalbėjimas, eilėraštį plečiantis pasakojimo, kartais ir dialogo punktyras. Žodį "stiklinė" rupių žodžių kalbėtojas taria ten, kur poezija buvo linkusi iškilmingiau sakyti "taurė". Šio suprantamo meninio kodo ženklų knygoje yra, tačiau poetiniai pokalbiai apie aukštąsias vertybes ir jų socialines ištakas, apie meilę, apie sūnaus ir motinos nenunykstantį ryšį nėra subuitinti.