Kiek kainuoja ilgesys

Šios recenzijos nebūtų, jei viena mano bendraklasė nebūtų atsinešusi mažos melsvos knygelės į mokyklą. Vos pažvelgęs į ją, negalėjau patikėti. Nejaugi čia ta pati knyga, kuri buvo tiek reklamuota, apie kurią buvo tiek kalbėta, tiek pasakyta? Maždaug 15 centimetrų ilgio ir panašaus pločio knygelė, išspausdinta pakankamai dideliu šriftu, labiau panašėja į knygutę vaikams apie tai, kaip Pranukas su Joneliu ėjo šlepetės ieškoti, ir visai neprimena „literatūrinio debiuto“ ar „dramatiškos apysakos“. Sutinku su vieno „Lietuvos ryto“ žurnalisto nuomone, kad yra ir blogesnių būdų, kaip praleisti laisvą pusdienį, nei skaitant šią knygą, tačiau turėčiau pridurti, kad yra dar daugiau būdų, kaip jį praleisti geriau. Knyga nepasižymi ypatingai originaliomis mintimis ar idėjomis. Stano stilius taip pat nėra tobulas. Ištisi puslapiai SMS žinučių atrodo klaikiai. Juo labiau, kad tos žinutės tokios, kokios ir būna realybėje - dažnai paprasčiausi blevyzgojimai, ir tik retai yra pasakoma kas nors rimto ar reikšmingo. Nesužavėjo manęs nei veiksmo vieta (kaip galima ateiti į obelų sodą, kur pilna prikritusių obuolių, pasistatyti ten palapinę ir atsigulti miegoti, nepastebėjus jog esi sode?), nei veikėjai (Deimantė panaši į niekuo iš kitų neišsiskiriančią šiuolaikinę merginą, o Stano kažkodėl priminė rudąjį berną iš V. M. Putino romano „Altorių šešėly“). Mergina jam rašo, maldauja jo, nors abu yra kalti vienodai (žaidė, žaidė ir prisižaidė), o jis pasielgia iš tiesų „džentelmeniškai“ – paėmė ir leptelėjo: „Daryk abortą…“ Visai neromantiška. Vienintelis aspektas, kuriuo ši apysaka gali būti įdomi, tai katkartėmis pasitaikantis pasakotojo pasikeitimas. Vienoje vietoje į pasaulį žvelgiama Stano ir tuo pačiu metu praeivio elgetos, kurio praeitis sudaro įdomią paralelę su Stano dabartimi ir ateitimi, akimis. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo ši apysaka man patiko. Visa kita, mano manymu - tai tik bandymas kažką pasakyti. Nevykęs bandymas.