Naujų eilėraščių knyga „Ligi dvyliktos“ Jono Strielkūno poezijos rinkinių sąraše – yra tvarka pasaulyje – dvylikta. Dar buvo rinktinių, knygų vaikams. Šis poetas patinka dideliam skaitytojų būriui, jo kūrybai palankūs kolegos ir kritikai. Knygos noriai recenzuotos, apie J. Strielkūno poeziją parašyta jautrių ir protingų straipsnių, išleista I. Slavinskaitės monografija, jo kūryba nuolat reflektuojama bendruose ir specialiuose (tarkim, eilėdaros) literatūros raidos tyrinėjimuose.
Taigi bendrasis J. Strielkūno kūrybos vaizdas (jis nėra labai kintantis) mūsų kritikoje visai gražiai nupieštas. Rašydamas apie naują jo knygą, be abejo, galėtum individualizuota savo kalba dar kartą pakartoti ar perkurti svarbiausius vertinimus, bet tai būtų nuobodu (tau pačiam ir jo kūrybos mylėtojams) ir nelabai prasminga.
Prasmingesnis būtų mėginimas pasakyti, kas naujoje knygoje atrodo kitaip (daugiau ar mažiau) ir ko ji verta poeto kūrybos kelyje. Tiesą sakant, ši užduotis yra sunkesnė negu proginiai paveblenimai knygai išėjus (jų dabar tiek daug, kad nesinori gausinti). Recenzentas renkasi tą sunkesnę užduotį. Juk ir kelioliktos rašytojo knygos gyvenimas nelengvas. Na, – pamano į ją žiūrintis skeptikas,- esi jau klasikas, tau ramu, ką nauja beišstenėsi...
Reklamiško išraiškingumo naujienų nėra, nebent išoriniam įspūdžiui palankesnis žmogus prie jų priskirtų trumpo žanro telkinį (nemažas ketureilių poskyris) arba šaunų skyriaus vardą „Nusakalėjimai“.
Tikroji naujiena yra patys nauji eilėraščiai. Tai silpnas ir demagogiškas teiginys, bet... Bet juose girdžiu laisvėjantį poeto balsą. Jau ne tik pridengtą vaizdais ir tropais, bet – kartais – ir visai atvirą. Liūdną, pašaipų, rūstų, persmelktą graudžių dabarties įspūdžių ir egzistencinio susimąstymo. Keletas fragmentų, kuriuos cituodami (taigi išskirdami) galėtume matyti visuomeninės refleksijos pėdsakų.