Vasilijaus Šukšino kūrybos centre-kaimo žmonės, paprasti, grubūs, bet sklidini vidinio nerimo, gaivališko geismo tobulėti, veržtis iš banalios tikrovės, išsivaduoti iš menkų buities rūpesčių, ieškoti gyvenimo prasmės. Autorius kalba pačių žmonių lūpomis apie paprasčiausius įvykius, kurie galbūt neverti net dėmesio, ir vis dėlto kiekvienas apsakymas- tai nelyginant filosofinis gyvenimo apmąstymas, sprendžiant amžinąją tikros žmogiškosios laimės problemą...