Ričardas Gavelis nesulaukė savo paskutinės knygos pasirodymo. Deja, giltinė, kuriai nemaža vietos buvo skirta ir šiame romane, nepasiteiravo leidyklos, pasirodė knyga, ar dar ne. Nors nežinia, ar tai būtų rūpėję pačiam rašytojui – R. Gavelis nebuvo panašus į tą, kuriam būtina šlovė, pripažinimas ir pagarba, nors, rodos, nei vieno, nei kito jam netrūko nuo pat išsivaduojančios lietuviškos literatūros bombos – „Vilniaus pokerio” laikų. Po to buvo ir „Vilniaus džiazas”, ir „Jauno žmogaus memuarai”, tada – „Paskutinė Žemės gyventojų karta”, „Taikos balandis”, „Septyni savižudybės būdai”, ir štai netikėta pabaiga – „Sun Tzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste”. Viskas prasidėjo nuo Vilniaus, viskas vyko Vilniuje, viskas pasibaigė Vilniumi – miestu – apgaviku, miestu – vaiduokliu, miestu – visata. Ne, mano manymu, į paskutinįjį rašytojo darbą neverta žiūrėti kaip į testamentą ar pranašystę. Nors jis ir baigiasi mirtimi, tačiau nepanašus į parašytą žmogaus ranka, kurią vedžiotų pats likimas. Tai – šimtaprocentinis R. Gavelis – skaudžiai ironiškas, ciniškas ir sarkastiškas. Negailestingas. Išradingas. Nepaprastos fantazijos ir užmojo kūrėjas.