Sūnūs ir meilužiai

„Sūnūs ir meilužai“ – iškilaus ir prieštaringai vertinamo rašytojo David Herbert Lawrence vienas geriausių romanų. D. H. Lawrence jį parašė mirus motinai, kurią neapsakomai mylėjo ir kuri, pasak rašytojo, nusinešė nebūtin ir dalį jo paties sielos.

1913 m. pasirodęs romanas „Sūnūs ir meilužai“– tai tarsi bandymas perpasakoti karaliaus Oidipo istoriją. Gausia autobiografine medžiaga paremto romano centre – jauno menininko Paulo Morelio, gimusio kalnakasių šeimoje, gyvenimo istorija. Lawrence vaizduojamoje Morelių šeimoje tėvai nesutaria, tėvas geria, motina nekenčia marčių, nuolat trūksta pinigų. Viso pasakojimo ašis - vaikų meilė motinai. Labiausiai ją myli Polas. Jis vienintelis nesugeba palikti motinos iki pat jos mirties. Geriausiu Davido Herberto Lawrence’o kūriniu laikomame romane subtiliai atskleidžiami sudėtingi motinos ir sūnų, sūnų ir jų mylimųjų santykiai.

D. H. Lawrence pradėjo rašyti „Sūnūs ir meilužai“ 1910 m., po dviejų metų kūrinys buvo baigtas. Tačiau per šį trumpą laiką rašytojo gyvenimas buvo neįtikėtinai intensyvus ir pilnas permainų – tų įvykių atspindžiai sutinkami ir romano puslapiuose. Rašytojas nutraukė gana ilgai trukusius santykius su Jessie Chambers ir įsimylėjo Louie Burrows. Rašytojo mama mirė nuo vėžio, o jis pats susirgo pneumonija. Metęs darbą Croydone D. H. Lawrence persikėlė į Nottinghamą, o vėliau su vieno iš universiteto profesorių žmona pabėgo į Europą.

Romanas buvo novatoriškas ir gana skandalingas - jame atvirai prabilta apie žmogaus seksualumą. Pirmoji romano „Sūnūs ir meilužai“ laida buvo drastiškai sutrumpinta – redaktorius Edwardas Garnettas pašalino per 80 skirtingų pastraipų, maždaug dešimtadalį originalaus teksto. Nepaisant to, Lawrence dedikavo kūrinį jam – būtent redaktorius padėjo jaunam rašytojui iškilti XX a. Londono literatūriniame pasaulyje.

1960 m. pagal šį kūrinį sukurtas filmas pelnė „Oskarą“, du kartus pagal jį kurtas televizijos serialas. Pats kūrinys dažnai kritikų vertinamas kaip kartos manifestas.

„Pasitikėk pasakojimu, o ne pasakotoju, sakydavo D. H. Lawrence. Kalbant apie romaną „Sūnūs ir meilužai“ tai reiškia, kad kurdamas prasmes skaitytojas turi remtis savimi, o ne veikėjais ir pasakotoju. Romanas žino daugiau nei rašytojas – tą lemia aprašymų detalumas, dialogai ir skirtingi veikėjų portretai.“
The Guardian