Vien tai, kad Koji Suzuki tituluojamas japonų Stephenu Kingu, pasako viską - šioje knygoje rasite įtaigių siaubo istorijėlių, vienaip ar kitaip susijusių su vandeniu, kurias labai smagu pasiskaityti prieš miegą.
Knygą sudaro 7 neilgos siaubo novelės. Kiekviena jų yra tarsi atskira istorija, tačiau pirmojoje minima, jog jas pasakoja močiutė anūkei, kai jodvi išeina pasivaikščioti, o paskutinėje tarsi reziumuojama - vėl atsiranda močiutė, kuri tampa šios istorijos pagrindine heroje. Kodėl istorijos būtent septynios? Ogi todėl, kad būtent tiek dienų anūkė vieši pas senelę ir ši, norėdama, kad jų pasivaikščiojimai būtų dar turiningesni, prigalvoja netikėčiausių "pasakaičių" apie žmogaus protui dažniausiai nesuvokiamus dalykus: baimes, nuojautas, mistinį siaubą. Skamba baisiai, tiesa? Tačiau pačios istorijos greičiau yra tam tikra prasme mielos, siaubas jose švelnus. Man buvo įdomiau stebėti, kaip siaubo klišes konstruoja japonų siaubo literatūros atstovas, nei baisėtis vaizduojamais įvykiais.