Žmogonai

Pirmoji knyga, pradėjusi šią seriją, yra Silvijos Vo „Žmogonai“. Tai tik pirmoji iš penkių knygų apie šią keistą ir ypatingą šeimą. Jie gyvena įprastą šeimos gyvenimą – senelis ir senelė, mama ir tėtis, brolis ir sesė paaugliai, brolis ir sesė jaunėliai ir kūdikis. Turi namą. Tėtis dirba naktiniu sargu. Senelis namuose rašo straipsnius laikraščiams ir žurnalams. Bet vaikai į mokyklą neina. Visi susėdę prie stalo geria arbatą iš tuščių puodelių. Mama maišo tešlą pyragui tuščiame inde. Šiek tiek keista? O ką pamanysite apie tėtį Džošą, sužinoję, jog žiurkei įkandus jam į koją, žaizdoje nepasirodė kraujas, o tėtis nepajuto jokio skausmo. Gal tai kokia nors siaubo istorija apie keistą šeimynėlę, kurią nejauku susitikti gatvėje? Ne. Tai tik pasakojimas apie... skudurines lėles. Bet jų istorija išties nepaprasta. Juk ne kasdien įmanoma pasiūti žmogaus dydžio lėlę. Pasiūti taip, kad jos išvaizda būtų visiškai tokia pat, kaip žmogaus. Ir tik gerai įsižiūrėjus įmanoma pastebėti, kad jų oda – tai plonas audinys, o akys – spalvoto stiklo karoliukai. Bet netgi pasiūtos lėlės nebūna gyvos. Taip, tačiau žmogonai – gali atgyti. Ir gyventi su visais rūpesčiais, džiaugsmais, nusivylimais ir atradimais, kurie įprasti visiems žmonėms. Nes juos siūdama vieniša senutė ponia Keitė galvojo apie jų būdo bruožus, pomėgius, žinias, svajones... Sylvia Waugh knygos „Žmogonai“ istorijoje ypatingajai šeimai tenka atrasti vietą šiame pasaulyje vien tik savo jėgomis, o tai, pasirodo, kartais labai nelengva...

„Na tik pamanyk – lėlės, o visai kaip žmonės“, – kraipė galvą šią knygą perskaičiusi septyniasdešimtmetė. „Kaip gerai, kad perskaičiau. Nerealus jausmas!“ – tekstinę žinutę atsiuntė dvidešimtmetis studentas. „Kaip juokinga…“ – kikeno dešimtmetis. Turbūt nereikia stebėtis, kad ši knyga sudomina įvairaus amžiaus skaitytojus. Juk joje pavaizduota tradicinė trijų kartų šeima – seneliai, tėvai, trys paaugliai, du dešimtmečiai dvyniai ir kūdikis. Tiesą sakant, būtų tradicinė šeima, jeigu jos nariai nebūtų… iš audeklo ir kapokmedžio vatos. Skudurinės lėlės, stebuklingu būdu įgijusios sielą ir gebančios mąstyti, jaučiasi kitokios, svetimos šiam pasauliui. Tai esmingiausias knygos motyvas. O veikėjų paveikslai įtaigiai apibendrina skirtingų žmogaus amžiaus tarpsnių psichologiją. Vis dėlto įvykių centre – amžina penkiolikmetė, maištininkė Apleba, taip pat jos vyresnėlis brolis Subis, kankinamas klausimo „kas aš iš tikrųjų esu“. (Kęstutis Urba