Troja

Kas mums yra Dvasios tvirtovė Troja? Ar praeities miglose skendinti vizija, ar mūsų šaknis maitinantis šaltinis? Dar neužakęs? Dar neužnuodytas? Net šiais dvasios skurdo, klyksmo ir tylos naikinimo laikais? Neprilygstamas lietuvių praeities tyrinėtojas Česlovas Gedgaudas savo studijoje "Mūsų praeities beieškant" pateikė slaptus, šventvagiškai klastojamus daugelio kraštų archyvų dokumentus, kurie rodo, kad TROJA MŪSŲ PRADŽIA: arijų, lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, trakų ir kitų giminingų genčių ištakos. Pasirodo, nukariautų trojėnų (likiečių, dardanų, gimerių, vandenių, sembų, sikambrų, po Trojos karo įsikūrusių Panonijoje sostinę Sikambrę, Prūsijoje - Ramovę, Rugiją, galop ARIJŲ SOSTINĘ VILNIŲ) šaknys prasideda toje tvirtovėje.
Kuo mes virtome (esame paversti, kad tave Perkūnas!) šiandien, praėjus nuo Trojos karo daugiau kaip trims tūkstančiams metų? Ar įsiklausome į amžinąjį Trojos šauksmą, ar renkamės klykiančių kurčnebylių dalią? Tebūnie taip: rask Kario kelią į Troją. Kaip sakė Troją apdainavęs dievų dainius Homeras, NIHIL MISERABILIUS QUAM INCERTA SEDE VAGARI, nėra nieko blogesnio, kaip klajoti kraštuos svetimuos. Neklajokime. Nusipurtę kasdienybės dulkes, eime į savąją Troją. Šiandien, dabar!
Silpnos dvasios žmonės, kurie bijo net savo šešėlio ir laiko smėlin įgrūdę galvas, tegul slepiasi nuo šio kūrinio. Čia siautėja nūdienos kalėjimas ir karceriai, laboratorijose sukurti pusdieviai žmogžudžiai ir kamerų dvasios. Tokius iššūkius likimas meta einantiems Trojos keliu. Betgi didžiausias kario pralaimėjimas - atsisakyti kovos. Eime, mūsų žygį laimina Homero giesmės ir mes nė vienas neturime laiko, kurį galėtume bergždžiai švaistyti. Pranas Kutkaitis.
"Troja" dviejų dalių romanas: I. Liūdnos jųjų mišios - mirtininko užrašai iš karcerio 666 ir II. Ugnis laižo jųjų veidus - trojėno sikambro kelio užrašai.