Užutėky verda vanduo

Trijų dalių romane „Užutėky verda vanduo“ kalbama apie senosios Jotvos veldonių – punskiečių ir seiniškių – likimą. Bandoma atskleisti žmonių pastangas 1963–1999 metais, sudėtingomis politinėmis sąlygomis, išlaikyti padorų veidą ir neprarasti gyvenimo prasmės. Veiksmo bazė – Punsko lietuvių dėstomąja kalba bendralavis licėjus bei Punsko lietuvių kultūros namai ir aplinkiniai kaimai.

Akcija plėtojasi plačiame areale: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Kanadoje. Pateikiamas turtingas veikėjų žodynas, parodant tarmės atstovų kalbą ir tokią, kokia gali ji būti gyvybinga mūsų kasdienėje vartosenoje. Rasime čia ir etnografinių elementų bei žmonių charakterių perliukų. Visa tai išplečia lietuvių tautos sampratą.

Romane gausu tauraus jausmo pavyzdžių, meilės, erotinių scenų, todėl kūrinys galėtų būti plačiausiai skaitomas jaunuomenės. Romanas suskirstytas į tris dalis. Pirmoji – Šalnos nekanda , antroji – Miške byra uogos, trečioji – Varpos linksta žemyn. Lietuva yra ten, kur gyvena lietuviai – tokia išvada susiklosto mintyse skaitant Algio Uzdilos romaną Užutėky verda vanduo. Visi žinome ir jaučiame skriaudą, padarytą Lietuvai ir lietuviams, atplėšiant ne vien mūsų žemes, bet, svarbiausia, mūsų žmones nuo Tėvynės. Visokeriopoje svetimųjų apsupty sunku išlikti lietuviu, tačiau galime didžiuotis Tautos jėga, dvasiniu aristokratiškumu. Lietuviai gyvena ir išgyvena ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, ir Latvijoje, žemėse, kurios turėjo ir galėjo būti vieningos Lietuvos dalimis. Kaip gyveno ir gyvena dzūkai Lenkijos valstybėje, Seinuose? Daug ką parodo ši seiniškio pedagogo knyga.