Knygoje išryškėja XX a. emancipuotos moters istorija. Per V. Zaborskaitės likimą galime matyti, kokios buvo prieškario mergaičių galimybės ir siekiai (gimnazistės žavėjimasis Putinu nulėmė tolesnę veiklos kryptį). Dar paauglystėje susiformavę idealai turėjo didžiulės įtakos atsakingam požiūriui į mokyklą ir mokytoją kaip į labai svarbius žmogaus augimui (šalia tėvų) žmones. Puikiai atskleista Panevėžio mergaičių gimnazijos atmosfera, užfiksuota praeitin nugrimzdusių detalių (kai direktorė Giedraitienė eidavo koridoriumi, nuvilnydavo ją sveikinančių mergaičių reveransai - jie buvo privalomi išėjus atsakinėti ir sutikus mokytoją). V. Zaborskaitė - laimingo likimo žmogus: ji prisipažįsta, kad pasirinktas kelias jai niekada nekėlė abejonių, o darbą ji visada laikiusi "pagrindiniu savo gyvenimo dalyku".
Knygoje atsiskleidžianti profesorės asmenybė jungia ir idealistinį užmojį (net Amerikoje ją žavi žmonių idealizmas), ir pragmatizmą - dirbti, kas įmanoma, net ir žiauriausiomis sąlygomis (tai gerai išmokta B. Sruogos pamoka, karo metais perfrazuodamas Nietzschę, jis ragino statytis namus ant Vezuvijaus, mokytis gyventi pavojuje). Sąjūdžio metus pavadinusi šviesiausiu jai tekusiu laiku, V. Zaborskaitė sudėjo ir to meto publicistiką, kuri liudija puoselėtas viltis, užmojus ir leidžia pasitikrinti, kaip tikrovė juos priėmė ar sužlugdė. Tačiau niekada neblėsta autorės tikėjimas, jog "kiekviena pastanga išlaikyti savo esaties šerdį iki paskutiniosios bus įrašyta ir įvertinta Danguose".