Via Bodenbachas

Jei kada svajojote patirti kelionę traukiniu po tarpukario Europą, „Via Bodenbach“ – kaip tik jums. Ferenc Körmendi šį kūrinį parašė kaip eksperimentą, pasitelkdamas vidinio monologo techniką. Skaitytojas akimirka po akimirkos keliauja kartu su vengrų inžinieriumi Györgyu Kovácsu, traukiniu keliaujančiu iš Budapešto į Berlyną.

Romanas prasideda kelione per stotį iki kupė, kurią George’as iš anksto paprašė bagažo nešikojo užlaikyti. Tai ankstyvas traukinys, vykstantis per Prahą ir Bodenbachą, tad Berlyną jis pasieks pakankamai anksti, kad spėtų gerai išsimiegoti viešbutyje. Jis nori būti žvalus apsilankymui fabrike, kuriame bus gaminama jo sukurta elektros įrenginys. Tikėtina, kad šis prietaisas jam atneš turtus.

George’as atvyksta taip anksti, kad net pasigaili palikęs arbatpinigių nešikui. Stotyje dar beveik nėra keleivių, tuščių kupė – apstu. Nusprendžia nusipirkti laikraštį, galbūt vokišką kino žurnalą – kažką paskaityti. Grįžęs į kupė randa besitvarkančią moterį. „Mergina, ne vengrė, gana graži“. Ji vokiškai atsiprašo už uždarytą langą (šalta). Tikriausiai ir ne vokietė, greičiausiai čekė. Įeina berniukas, paskui – vyresnis džentelmenas. Sudedami lagaminai ir paltai, atsiprašinėjama vengriškai, paskui vokiškai. Visi supranta vokiškai? Puiku, tada bendraus vokiškai.

Traukinys pradeda judėti iš stoties. „Jis juda! Tėveli, traukinys juda!“ – džiugiai šūkteli berniukas. Vadinasi, tėvas ir sūnus. „Mielas berniukas, – sako moteris. – Kaip jis gerai elgiasi“. O ne, jis jau nebe mažas – beveik trylikos. Tėvas paragina sūnų prisistatyti. Visi pasisveikina. Pasirodo, šeima pavarde Szabó (Sabo). Moteris – Alisa Morek, taip, tikrai čekė. „Galime paklausti, kur keliaujate?“ – pasiteirauja tėvas. „Į Podmokly“, – atsako ji. Jis sumišęs. „Bodenbachą, tikriausiai tokiu pavadinimu žinote.“