Vileišio aikštė- šnabždesių ABC
Žaliakalnio brukas (2010), Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija (2013) – tai ankstesnių Edmundo Janušaičio knygų pavadinimai, kryptingai pabrėžiantys jo kūrybos „filotopinį“ pobūdį. Pastaroji, Vileišio aikštė – šnabždesių ABC, pratęsia šią „topografinę“ tradiciją ir svarbiausią jos mintį: prisirišimas, susiliejimas su konkrečia gyvenamąja vieta yra esminė žmogaus būtiškoji savybė, harmonizuojanti jo santykį tiek su aplinkiniu, tiek su savo vidiniu pasauliu.
Iš pažiūros aiškios laiko ir erdvės koordinatės (Antrojo pasaulinio karo metai, tam tikros griežtai apibrėžtos Kauno Žaliakalnio rajono ribos) vis dėlto nesuponuoja aiškaus, nuoseklaus realistinio pasakojimo ar vientisos fabulos: konkrečios realybės vaizdiniai – Ąžuolyno stirniukas, kareivinės Radvilėnų plente ar karo metais bulvėmis apsodinta Vileišio aikštė, dar visai neseniai buvusi kauniečių iškilmių vieta su išlakia liepa jos pakrašty – tėra atspirtis lyrinei refleksijai, kuri ir lemia E. Janušaičio kūrybinės raiškos individualumą.
Knygos autorius, visų pirma poetas ir bardas, pasižymintis impulsyvia ir ekspresyvia metaforų stilistika, sau būdingų poetinių priemonių arsenalą perkelia į prozinę formą: prisiminimų sužadinta vaizduotė netikėtai personifikuoja, įdvasina, suteikia gyvybės, atrodytų, patiems aiškiausiems daiktų pavidalams, kurių polifoniški „šnabždesiai“ natūraliai įsilieja į pasakotojo minčių srautą ir kalbėjimo ritmą.
