Sigutė.Lietuvos pasakėlė.Pasveikinimas

Parašiau šį veikalėlį 24.9.1912 m. Ir tuojau jį taisiau. Pabaigiau darbą 1.10.1912 m. Šių metų kovo mėn. dar kartą gerinau visą veikalėlį. Tvėriau jį, raginamas Gumbinės Liet. Draugijos. Geidė toji, kad keltų „Giedotojai“ antrą dar vakarą ir vaidintų veikalą panašų į Lietuvos pasakėlę, kurią vaidinę buvome Gumbinėje 17.3.1912 m. Bet iš kur imti? Kalbėjau apie tai su viena artima lietuvaite pavasarį 1912 m. Ir ji prisiminė Sigutės pasaką.
Žinau, jog, apskritai imant yra netikęs dalykas žmonių pasaką rodyti regykloj. Poetingasis pasakos kvapas paprastai tad pranyksta. Pasakos nėra, kaip dažnai tikima, fantazijos tik rūkai. Jos yra senovės žinojimo palikimas ir kalba apie gyvenimo prasmę, kelią ir tikslą. Vis dėlto bandžiau pasakėle naudoties. Bet rūpinaus vien jos prasme ir turiniu. Tikiu tą supratęs. Ir savaip išreiškiau. Gal bus nors po laiko numanoma, kas pasakyta šiuo veikalėliu. Teprimenu, kad jame kalbama apie žmogaus esybės padėjimą ir kilimą. — Vyriausius asmenis rodė gerb. seseri dvi Tilžės Marta ir Anė Petrukaiti. Ir taip gražiai išpildė savo pareigą, jog tegaliu geisti, kad ir kitos, vaidindamos tą veikalėlį, taipogi jau gražiai atliktų savo darbą. — Labai dėkingas ir apreiškiu šišon gyvą savo džiaugsmą, kad gerbiamas mūsų dailininkas Antanas Žmuidzinavičius malonėjo šio veikalėlio luobus taip gražiai išpuošti.
Vydūnas.