Natura morta

Romietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos. Itin tiršta kalba piešiami Romos vaizdai virsta rūškanomis fotografijomis, tiksliai perteikiančiomis kasdienę eilinių romiečių ir miesto padugnių – valkatų, benamių, luošių – meilės, kraujo, mėsos ir mirties bakchanaliją.

J. Winkleris – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs literatūrinę pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį.

Winklerio kūryba – nuolatinis grįžimas į vaikystės laikus. Reminiscencijos sočiai maitina pirmuosius romanus: „Žmogaus vaikas“ (1979), „Artojas iš Kernteno“ (1980), „Motinos kalba“ (1982), „Baudžiauninkas“ (1987) bei romaną „Kai tai taip toli“ (1998). Kiti romanai – „Auklėtinio Jeano Genet sąsiuvinis“ (1992), „Karčiųjų apelsinų kapinės“ (1990), „Domra“ (1996) ir „Natura morta“ (2001) – parašyti grįžus iš kelionių po Italiją ir Indiją arba inspiruoti Jeano Genet kūrybos.

Pagrindinės „Natura morta“ temos – religija, homoseksualumas ir mirtis. Autorius nuolat galynėjasi su potraukiu savaip estetizuoti mirtį. Jo įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini – (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Nors kai kurie biurgeriai J. Winklerio kūrybą laiko „beskone ir nepakeliama“, jo knygos susilaukė pelnyto įvertinimo. Rašytojas yra pelnęs Ingeborgos Bachmann (1979), André Gide'o (2000), Georgo Büchnerio (2008) premijas.